Lietuvių kalbos abėcėlė – Lietuvių Bendruomenė Baltai

Lietuvių kalbos abėcėlė per kelis šimtmečius (XVI–XX a.) susidarė lotyniškojo raidyno pagrindu. Pirmąją lietuvių abėcėlę 1947 m. Katekizme pateikė Martynas Mažvydas. Ilgainiui ji kito ir įvairavo iki XX a. pradžios. Lietuvių kalboje žodžių garsams rašytiniame tekste žymėti vartojamos 32 raidės. Visos raidės, sudėtos tam tikra eile, sudaro abėcėlę. Pagal abėcėlės raidžių eilę sudaromi žodynai, enciklopedijos, žinynai ir kiti leidiniai. Balsius žymi 12 raidžių: a, ą, e, ę, ė, i, y, į, o, u, ū, ų, priebalsius žymi 20 raidžių: b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. Dalis žodžių rašomi kaip girdimi, kiti raidėmis žymimi pagal tam tikras taisykles.