Rudenėjo. Norvegijos orų nepastovumas ragino planuoti mūsų sekantį ir, tikėtai, paskutinį šio sezono žygį rudens pradžioje. Atsižvelgdami į vasaros bėgyje sulauktus prašymus suorganizuoti paprastesnį žygį, tinkamą naujokams ir vaikams, nusprendėme nušauti du zuikius vienu šūviu – dvigubas žygis, šeštadienį ir sekmadienį.
Tikėdamiesi išvysti gražias rudeniškas spalvas, bet pasirengę gauti lietaus suplanavome šeštadienio kopimą į Snøhetta, o sekmadienio tikslu buvo pasirinkta Forollhogna viršūkalnė.
Šeštadienis, rugsėjo 5 d.
Snøhetta yra Norvegijos aukščiausias kalnas esantis už Jotunheimen kalnyno ribų. Aukščiausias ir tikrai ne prasčiausias – turintis net keturias viršūnes. Žygio tikslu pasirinkome ne pačią aukščiausią, populiariausią ir ženkliai technologizuotą Stortoppen (2286 m virš jūros lygio), bet 33 metrais žemesnę ir tikrai autentiškesnę Vesttoppen viršūnę.
Smagu, kad šįsyk mūsų susirinko daugiausia – vienuolika, iš kurių net penki prisijungė pirmą kartą. Iš matymo ar lietuvių kalbos atpažinę vieni kitus, paskubomis sulipome į autobusą, važiuojantį iš Hjerkinnhus į Snøheimen turistinę bazę. Kadangi mūsų suplanuotas žygių savaitgalis sutapo su Norvegijos turistų draugijos (DNT) organizuojamu „Išeik laukan“ (norv., „Kom deg ut“) savaitgaliu – autobuse iš Hjerkinnhus nesijautėme vieni, tačiau vietos visiems užteko. Važiuoti autobusu – tai praktiškai vienintelis būdas patekti į maršruto pradžią, nes motorizuoto transporto eismas draudžiamas, o važiuoti dviračiu galima tik trumpu laikotarpiu vasaros viduryje, siekiant apsaugoti gamtą bei nedrumsti kalnyne gyvenančių avijaučių ramybės. Beje, šie gyvūnai išties įdomūs – nei avys, nei visiškai jaučiai, kresni ir sunkūs, tačiau greitai bėgantys. Užvežti jie į kalnyną 1947 metais ir šiuo metu jų yra apie 300 vnt. Deja, pakeliui į viršūkalnę jų nesutikome.
Atvykę į Snøheimen turistinę bazę, neskubėdami suskaičiavome dalyvius bei susipažinome vieni su kitais, ir patraukėme link numatytos viršūnės. Oras mūsų nelepino, buvo vėjuota su krituliais… snigo. Užlipus šiek tiek aukščiau teko eiti ne tik praeitos žiemos sniegu, bet ir šviežiu sniegu. Kelias buvo per akmenis, pradžioje smulkesnius, paskui stambesnius. Kartais debesims (mums jie iš vidaus atrodė, kaip rūkas) išsisklaidžius, pasimatydavo gražios apylinkės. Akmenuotas kelias ir reti vaizdai šiek tiek glumino žygeivius – visi tikėjomės gražių vaizdų. Istjørni ežeras su melsvai žaliu vandeniu – nuostabus ir visąlaik lydėjo mus dešinėje, tačiau, netikėtai, likus apie 50 aukščio metrų iki viršūnės, atsivėrė nuostabūs kalnai bei įvairių smaragdinių atspalvių ežerai kairėje kalno pusėje. Po netrumpos fotosesijos, greitai pasiekėme pačią viršūkalnė, kurioje prisėdome papietauti. Ši viršūkalnė buvo nebuvo labai erdvi, tačiau tai tik teigiamai visus suartino bei palengvino dalinimąsi atsineštu maistu. Po trumpo poilsio patraukėme žemyn – eiti šviežiu sniegu žemyn buvo lengviau, bet ne greičiau. Nesunkiai pasiekę Istjørni ežerą (1631 m aukštyje), tradiciškai mūsų kalnų žygiams, skyrėme šiek tiek laiko išsimaudyti. Šįkart tik du žygeiviai įsidrąsino nusipraust žygio prakaitą. Užtrukę apie 7 valandas ir 800 metrų aukščio skirtumą, grįžome į starto poziciją, kur turėjome valandėlę palaukti autobuso. Pavargę ir didesnių įspūdžių nebesitikėdami susėdome į autobusą, vežantį mus prie automobilių. Tik staiga, pravažiavus pusę kelio pamatėme avijaučius – vienas stovėjo už poros šimtų metrų kairėje, o banda iš penkių – kelio dešinėje. Autobuso vairuotojo būta gero – jis, paprašytas, sustojo, o mes žymiuosius avijaučius nusifotografavome.
Atvykę prie Hjerkinnhus, optimizavę ekipažų sudėtis, išgėrę kavos ir sutarę dėl susitikimo vietos sekančią dieną, išsiskirstėme.
Sekmadienis, rugsėjo 6 d.
Kaip buvom susitarę, sekmadienio rytą susitikome Soknedal, visi skirtingai išsimiegoję, tačiau pasiryžę įveikti ir šios dienos iššūkius. Mūsų buvo dešimt, iš jų net šeši žygeiviai iš vakarykščio žygio. Smagiausia buvo sulaukti prisijungusių jaunųjų žygeivių, kuriems tebuvo treji ir šešeri metukai. Keliukai iš Soknedal į Bakksætra buvo ilgi ir klaidinantys, tačiau starto vietą pavyko rasti iš pirmo bandymo. Apsižvalgę ir radę pradines rodykles mūsų tikslo link, atsargiu greičiu patraukėme link Forollhogna (1332 metrų virš jūros lygio). Pirmasis kilimas per beržynėlį buvo statokas ir varginantis, ypač jauniausią žygeivę. Karts nuo karto sustodami pailsėti, perkopėme medžių augimo ribą ir grožėjomės atsivėrusiu vaizdu į slėnį. Šie kalnai visiška priešingybė Dovre kalnynui – visu kilometru žemesni ir gražiai apsamanoję. Kelias nežymėtas, tačiau gerai išmintas, kryžkelėse stovėjo nuorodos. Rudeniškai raudoni šlaitai ir slėniai žavėjo mus kopiant aukštyn ir žemyn. Maršrutas nebuvo sudėtingas, statesnis kopimas pradžioje ir prieš viršūnę. Jauniausioji žygeivė nešyklėje greitai „išsijungė“, o jos sesuo įveikė visą žygio distanciją savarankiškai, dalį jos užduodama neprastą greitį eidama priekyje. Forollsjøen ežeras, esantis 992 m virš jūros lygio ir šiek tiek nuošalėje, šįkart nesugundė nei vieno maudynėmis.
Šįsyk žygio eigoje įveikėme 14 kilometrų distanciją, 600 metrų vertikalų aukštį ir užtrukome 6,5 valandos, ir prigrybavome.
